Namai

Kas teisybe, tas ne melas, pagaliau persikeleme ir jau gyvename tryse naujuose namuose. Nuorodoje rasite nauju namu video, kai dar nebuvome persikele visu daiktu, bet jau turejome raktus ir buvome pasirase nuomos sutarti. Nei vieno baldo, net lempu nera...O stai zemiau matosi baldai kurie mums kainavo nuli pinigu. Ai tiesa, kainavo prakaito, kol juos parsineseme. O tempt buvo ka... Geras dealas tas padevetu baldu sandeliuks:)

Gyvenam prabangiai, turim odine sofa ir nerealu medini stala, ant kurio matosi dumsteriniai vaisiai (takart buvo kiviu diena...).

Taigi, su isikelimu buvo tikrai nemazai niuansu, taciau mes akutem mirksejom, liezuviu maksejom ir gavom buteli per tris dienas, ka kiti ne tai kad per savaite, per menesius negauna... Reikejo apsilankyti ne vienoj istaigoj, pasidarysi kalna danisku popieriu (aha, as ta pati pagalvojau), daug flirtuoti ir va jau mes turim buteli... Namo valdytojas net lempa kelioms savaitems paskolino, kad butu sviesos... Siaip sitokiu geru gestu cia niekas nedaro... o ne... O lempa tai lekem pirkt. Cia tokia imantri iranga, kad kaip ja pajungt nei vienas lietuvis nesuprastu. Mus patikino kad galesim nusipirkti. Nuvaziave supratom, kad problemu tikrai bus, bo niekas nezinojo kur isigyti lempa su tokiu jungikliu... Nu paskui radoma ale senukus, kur viskas atskirom dalim isdestyta, tai labai malonus parduotuves darbuotojas mums puse valandos surinkinejo ant kabelio pakabinta viena lempa... Tai ta reik dadet, tai ladelius atskirt, tai atsuktuvu priverzt, vienzo vien tam reik atskiro mokslo... O kas juokingiausia, kad dar paminejo, kad siaip cia ne jo darbas, ir jis cia mums baisia paslauga daro, kad vercia pirkti belekiek metru kabelio, nes po pusmetri niekas nepardavineja, paskui tai to pypsiko dar reikai, nes nesilaikys, tai ano... vienzo paprasta, ne iti sviecianti (nors sake, kad duoda viena geresniu) ant kabelio pakabinta lempute mums kainavo 50 litu.. Tai va, vienam kambary turim sviesa, visur kitur stalines lempos... Bet savotiska romantika. Bent virtuvej ir vonioj lempos normalios yra... Kas gerai - nesigirdi kaimynu, kas blogai, dingo ankstesne romantika, nes palei langus nebelaksto zuikiai, taciau netoli musu langu yra didele zolyte apaugusi aikste, kur kasdiena zaidzia vaikai ar paaugliai futbola ir t.t. Taip, kad klegesio trukumu pasigirti negalime. Aisku kavos arpomatas nuostabus... vis aplanko mus... Siaip tikrai geresni namuciai nei pries tai gyvenom su Lina, jau vien erdves prasme... Jau net nebegirdziu kai ji nakti apsivercia ant kito sono, nes miegu kokiais visais dviem metrais toliau:) Tikiu, kad ji irgi manes negirdi kai nakti su savim pasikalbu... tai tokie tie musu namuciai...

Vieta kur galima ikvepti.

Pagaliau radau tokia!!! Pagaliau!!! Soki ant dviratuko, tada greituoju budu leidiesi nuo kalno i miesto centra, pro pili, ezera ir biblioteka riedi link gelezinkelio, pervaziuoji tilta virs jo ir tu jau beveik vietoj. Pirmiausia pamatai laiva, po to antra, trecia... Tada daug daug kaminu, sandeliu ir net juriniu konteineriu... O tarp ju – teliuskuoja vanduo... Vaziuoji palei betonini krasta ir ziuri zemyn – nulipi nuo dviracio ir prieini prie pat prie pat vandens, atrodo ranka paliestum, bet jis gana zemai, teliuskuoja sau..

Tada supranti, kad kazkas vyksta, vandeny. Kazkas juda – aukstyn, zemyn, is leto, aukstyn, zemyn... Ir tu nusisypsai, meduzos... Ir iskyla prisiminimai, kaip tu vasara buvai Tunise ir pirmas dalykas vos isokus i suru vandeneli yra deginantis meduzos prisilietimas. Tokios nedidukes – vos puses sprindzio dydzio... Aisku tu keikiesi, kad atostogos prasidejo „super nerealiai“ ir visa savaite vaiksta su deginanciu skausmu ir israiskinga deme ant kojos...Kaip koks garbaciovas, tik kitoj vietojJ Bet skausmas nuslegsta, o tu jautiesi joms savotiskai artimas, nes jau zinai ka reiskia si pazintis.. Taigi... vel sugrizti is prisiminimu i – fjordo prieplauka, jachtkluba. Soki ant dviratuko ir mini palei vandeni, o virs galvos sklando zuvedros (o gal kirai, taip ir nesugebu ju atskirti, reikes pagaliau kada nors pagooglinti).. Pamatai didziuli inkara, kuris uz tave didesnis, tada galingas grandines.. Apvazioji aplinkui ir arteji link dar nuostabesnio vaizdo. Jau jauti kaip vejas uzauja tavo plaukuose, uzmeti aki i zveju kibirelius. Kai kas jau isvazioja namo, kai kas dar tik pirma slieka ant kabliuko kabina. Nusisypsai vyriskiui, kuris siurbliuoja mikroautobusiuka, kuris yra jo namai, manau, kad vieninteliai, nes ten ir stalas ir saldytuvas ir rubai ir dar daug daug visko, kad suprastum, kad tai namelis ant ratu mates jau nemazai gyvenimo. Vyriskis pamojuoja ranka, kaip senas pazistamas ir tu sustoji, nes vos neatsimusi i du juodus sunis. Tokius didelius senbernarus, juodus juodus, kurie ziuri didelem akim. Norejau parasyt, kad protingom akim, bet deja sio zodzio negaleciau pavartoti, ypac kai prisimenu kaimynu suni, Linut nesupyk, kuris, man su sese atejus pasveikinti kaiminkos su gimtadieniu, manau man tada buvo kokia 15, nutruko nuo grandines ir savo visu svoriu uzfriuvo ant manes, o as taip ir kritau ant betono spejusi tik savo ranka tam gauruotam padarui i nasrus ikisti. O rankose tai gimtadienio geles buvo... O sita suni, kaip ir jis mane, pazinojau nuo savo paciu maziausiuo dienu, tiek kiek save atsimenu. O jis man sitaip...Nuo tada senbernarai nekelia man pagarbos, grazu paziuret, bet ne pakalbet, kaip sakoma J Patirties itakota atsargiai nuzvelgiau juos nuolankiu zvilgsniu ir pamaciau seimininke, ji i sunis kreipesi angliskai, kas man labai patikoJ Hm, dabar pagalvojau, gal visi danai sunis angliskai dresiruoja? Nes tada pamaniau, kad ji ne dane, dabar emiau ir suabejojau. Na ne esme. Esme, kad suniai ramiai pakluso seiminkes paliepimui – „sit“, o as tuo pasinaudojau ir neriau i krantine. O ten gerybiu gerybes – jachta prie jachtos, laivelis prie laivelio... Ir nemazai zmoniu, kaip tokia vejuota pavakare...

Kas su seimomis sedi tiesiog jachtose, gurksnoja aluti ir pluduriuoja ant vandens, kas vaikscioja krantine, kas sveicia jachtos balta rema... As nusprendziau nueiti iki pat iskysulio galo, kur stovi suolelis ir galima tiesiog sedeti ir relaksuoti ziurint i raibuliuojancias bangas. Vanduo nuostabiai gaivino ivairiaspalvemis mintimis uzgrusta galva, o pluduriuojanciu meduzu rimtas snibzdejo apie kokia tais seniai girdeta jureiviska daina. Ir tada pamaciau zvaigzdes. Juru zvaigzdes. Ju buvo pilnas dugnas, ivairiausiu formu. As buvau maciusi tik sudziovinta juros zvaigzde ideliu formu, todel gerokai nustebau pamaciusi, kad ju pozos ivairiausios, kaip kuriai patogiau. O tokia idelia radau tik viena.

Bespoksint i vandeni isgirdau daniska dana. Pagalvojau, kad vaidenasi, bet atsisukus pamaciau visa virtine mazu laiveliu, taciau kiekvieno laivelio kapitonas buvo nedidukas vaikas. Jie plauke vorele ir dainavo. Superinis vaizdas... Pagalvojau, kad ideliausias darbas butu valyti jachtas, bent jau vasara tai tikrai...

Tai va taip issiziojus ir grizau namo: per gelezinkelio tilta, per miesto centra, pro pili ir ezera ir biblioteka – i kalna, i kalna i kalna... Kiekvienam linkiu tokia vieta tureti...

O Sventume...

Rasau po ilgos pertraukos. Buvo istikusi rasymo krize J Apleidau ir savo romana ir siaubiaka ir bloga. Ieskojau ikvepimo. Ikvepimo saltiniu, kaip nekeista, tapo kola. Gavau siandien nuo tevu laukneseli, kolos buvau specialia uzsisakius, tai siuo metu burbuliuoju burbuliuoju ir negaliu nustoti. Esu nerealiai laiminga J

Ispudziai kuriais noreciau su visais pasidalinti yra inspiruoti apsilankymo baznycioje, kuris pagaliau ivyko, po 3-ju menesiu praleistu Koldinge (taip, jau lygiai trys menesiai!!!)! Jei pamenate, vasario 16 bandydamos atsvesti Lietuvos nepriklausomybes diena, pabuciavom baznycios duru spyna, o dar pries tai linksmai apsilankeme „kam virs 50“ Qeen konceerte bibliotekoje. Taigi, suzinojusios, kada vyksta pagrindines sekmadienines misios, vis delto nusprendeme aplankyti sventa vieta, i kuria neturejome dar garbes ikelti kojos. Kadangi tai ne kataliku baznycia, o as esu lankusis misiu metu tik tokioje, tai viskas buvo labai idomu. Pirmiausia – jie nesiklaupia. Misias vede kunigas ir kunige. Visi zmones turejo maldaknyges, kurias, kaip veliau paaiskejo, buvo galima pasiimti ieinant. As, dar eidama i baznycia, rezgiau minti, kad gal pavyks isiprasyti i baznytini chora, nes Lina rado informacija, kad uz choro lankyma dar ir pinigu gali uzsidirbti, kazkur 400 litu per menesi, o jei dainuoji vestuvese ar kituose proginiuose renginiuose, tai dar daugiau gali gaut. Aisku, as labiau noriu vel dainuoti, taciau i pinigus irgi nespjauciau, ypac jei kokioj veseilej reiktu giesme sutraukt - fantastiska patirtis manau J Taigi, kunigas skaite nemazai pslamiu, viskas aisku danu kalba, as bandziau ka nors suprasti, tai labai idemiai klausiausi, nes pries viena diena su Lina ismokom daniskai skaiciuoti iki desimt ir dar splavas J Tai skaiciu negirdejau, bet vis kazka minejo apie geltona ir balta spalvas. Speju apie kokia tai sviesa is dangaus kalba ejo, bet matyt taip ir nesuzinosiu J Tiesa, niekas nesako maldu, viskas vysta giedojimo forma (iskyrus kai kunigas skaito skaitinius ar sako pamoksla). Tai visi is knygu gieda. As bandziau niuniuot i melodija, manau sekesi neblogai, nes niekas neatsisuko pasiziuret kas cia traukia i sona. Specialiai ejau per komunijos dalinima i baznycios prieki ir is ten paziurejau atgal ir i virsu – i vargonus, kad pamatyciau kas gieda. Vedybu giedotojos karjera baigesi dar neprasidejus, nes ten giedojo vaikai iki kokiu 12 metu... Ir daniskai... Nusprendziau, kad daniskai gal dar gyvenime ismoksiu, bet su 12kameciais ir jaunesniais nepakonkuruosi J

Taigi, kas dar idomaus – jie neina ispazinties, nuodemes ispazista tiesiogiai pries Dieva – be tarpininku. Beveik visi eina komunijos. Komunijos dalinimas irgi kitoks – vidury baznycios sudeti indeliai, kuriuos zmones, eidami komunijos pasiima, tada kunigas su kunige sudeda i indelius komunijas, o zmones grizdami, tuos indelius sudeda i vieta.

O svarbiausia misiu dalis – pabaiga, kai kunigas stovi prie isejimo ir kiekvienam asmeniskai spaudzia ranka. Paspaude ir mum su Lina. Tai iki kito sekmadienio jauciuosi kaip ir siek tiek sventesne nei visada.

Nors taip lauktas palengvejimas, kurio tikejausi po apsilankymo baznycioje taip ir neatejo, taciau siaip galiu pasakyti, kad tai gera vieta meditacijai ir pasibuvimui su savo mintimis.

Ir dar, Lietuvoj nei vienoj baznycioj nemaciau tualeto ir vaiku kambario. Cia buvo abu.