Tenai kur zuikiai laksto po langais ir juodai baltais sparnais zuvedros karpo dangu...
Tenai kur sniego baltos kekes krenta ir is ritmo ismusa vietiniu kasdiena...
Mes kapojame barciu sriuba su keptom bulvem arbatiniais sauksteliais
Ir smaliziaujam sokolado plytele lauzdami pusiau,
O musu dviratukai jau greit sulauks ne tik svariu saligatviu, bet ir kasdieninio demesio
Nes, pasak paskutiniu naujienu, jau po dvieju savaiciu turesime galimybe dirbti ir tikiu ja pasinaudosime..
Ne veltui siandien megavomes siubuojancio autobusiuko ukavimu riedant baltais Danijos laukais,
Kol mus veze dokumentu tvarkyti..
Viskam ateina laikas bandome su tuo taikytis suprasdami, kad gali but sunku,
Kaip yra sunku kai renderini ir nepasileidzia garsas, tai reiskia, kad puse darbo suniui ant uodegos..
Taciau tokie issukiai kaip projektu darbo grupese kurimas ir pristatymas kitam penktadieniui tik ikvepia,
Ikvepia dometis ir tobuleti, ir kas smagiausia – uz tai bus atlyginta,
O atlygis geresnis nei kas galetu tiketis – pazadetos penktadienio linksmbes boulingo klube..
Ir pagalvoji, gal ne veltui, atpute vejas ir nusileidom,
Kraste kuris atsirenka ka pas save priimti, nors verte cia kuriesi pats..
Taip. Siam vakarui - pakaks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą