Tevukas (senelis)

As ir tevukas

Jis vaiksciojo visada paskendes savo mintyse.. Lyg nestu svarbia zinia, apie kuria niekas kitas neturi teieses zinoti... O tuo paciu darydavo pacius paprasciausius darbus: kapojo malkas, jas deliojo graziai palei tvorele, beje, niekas taip tobulai nedelioja malkeliu-sakeliu, tik jis. Vasaromis pjaudavo zole pievose, dziovindavo ir karuciu vezdavo namo, arba maisan susigrudes ant kupros tempdavo... Vasarom, kai nebudavo labai karsta, po dienos darbu, pavakarej, sededavo kiemuky ant suolelio ir galvodavo. Niekas nezino apie ka. Ir nebesuzinos. Gal apie geresnius laikus. Nes visada buvo tik blogesni: pamote, stribai, sulauzyti sonkauliai kai nenesiojo proklimaciju, pagalba partizanams, ilgametis darbas traktoriaus kabinoje, del ko nebeliko strenu, vis eidavo susirietes, tik jis vienas zinojo kaip jam skauda...

Mes galvojom, kad jis toli nuo musu, bet labai klydome. Jis visada vaiksciojo vienas, neturejo draugu. Ir musu arti neprisileido. Bet jam rupejo kaip mums sekasi, ar viskas gerai, kad anksti vaziuotume namo, nes temsta, nesaugu vaziuoti. Visada keikdavo valdzia. Ir as nesistebiu, jis tiek daug nukentejo nuo jos.

Budavo linksmu akimirku, prisimenu kaip vasara jis sedejo kieme ant kedes, o mano tetis ji kirpo. Atrode toks laimingas. ..

Nors dazniausiai jis budavo vienas, su savo mintimis, darbais ir rupesciais. Ypatingai retomis progomis jei atsisesdavo kartu su mumis viename kambaryje, ant zelikio, ziuredavo televizoriu, kas jam buvo vienintele pramoga. Visas gyvenimas buvo nelengvas. Mes niekada to neivertinsime ir nesuprasime.

Labai keistas buvo musu atsisveikinimas isvykstant man i Danija. Po ilgo laiko maciau ji juokiantis. Visai nesitikejau, kad sis atsisveikinimas bus paskutinis...